Slidinėjimas: svarbiausia – „perlipti“ per save

slidinėjimasSlidinėjimas – populiariausia žiemos sporto šaka, neretai tampanti viena pagrindinių pramogų, praskaidrinanti šį ne itin malonų metų laiką. Sakysite, jog tai aktualu šalims, besipuikuojančiomis kalnais – viena pagrindinių sąlygų šiai veiklai realizuoti? Manau, jog yra šiek tiek priešingai: juk ir Lietuvos pajūrio gyventojai, šį gamtos stebuklą matantys kone kasdien, laiko jį savaime suprantamu ir ne itin ypatingu, o štai atvykėliai iš tolimesnių kampelių svajoja bent vieną vasaros savaitėlę pasidžiaugti jūriniu klimatu. Ta pati taisyklė galioja ir kalnams: vietiniai noriai slidinėja, tačiau tai tampa eiliniu užsiėmimu, o štai tokiems lygumų gyventojams kaip mes, slidinėjimas yra kažkas toookio. Tiesa, jau ir dažnam lietuviui tai tampa nebe egzotika, o maloni tradicinė žiemos išvyka, kurios metu ne tik aktyviai pailsima, bet ir praplečiamas geografinis akiratis. Aišku, lieka ir tokių, kurie šios pramogos dėl vienos ar kitos priežasties dar nėra išbandę. Būtent jiems ir skirta tolimesnė straipsnio dalis.

Psichologiškai baisiausias – pirmas kartas

Pirmasis „kritinis“ laikotarpis žmogui, su slidėmis bei kalnais susipažinsiančiam pirmą kartą, užklumpa likus nedaug laiko iki planuotos kelionės į pasirinktą slidinėjimo kurortą. Jei vykstama pasinaudojus kelionių agentūros paslaugomis, daugelis bauginančių klausimų tampa nebeaktualūs: tu žinai, kaip pateksi iš taško A į tašką B, kur gyvensi, kokiomis transporto priemonėmis keliausi šalies viduje, kur gausi šiam sportui reikalingas priemones, kaip grįši namo ir panašiai. Savarankiški keliautojai visus šiuos niuansus turi numatyti patys, dėl šios priežasties tai tampa savotiška avantiūra (kai kuriems žmonėms būtent tai ir suteikia žavesio).

Kelionių agentūros prisiima atsakomybę už visų praktinių klausimų sprendimą bei atsako į visus klientams galinčius kilti klausimus, pavyzdžiui, kokia apranga tinkama slidinėjimui. (Beje, į tai, užbėgdami už akių, galima atsakyti ir mes. Geriausias variantas – nuomotis specialiai pritaikytus lengvus slidinėjimo kostiumus, efektyviai apsaugančius nuo vėjo bei šalčio, tačiau leidžiančius kūnui kvėpuoti. Susikrauti į lagaminą visus turimus šilčiausius megztinius – ne pati geriausia idėja). Tačiau net ir patys profesionaliausi praktiniai patarimai retai tepadeda išspręsti psichologinius žmogaus nuogąstavimus. Dažniausiai ramybės neduodanti mintis – „aš nesugebėsiu“. Iš tikrųjų slidinėjimas „pasiduoda“ kiekvienam. Tereikia profesionalaus trenerio patarimų (tai rekomenduotina visiems besimokantiesiems), kantrybės, treniruočių ir…pasitikėjimo savimi. Į slidinėjimo keliones dažniausiai vykstama savaitei – tiek laiko visiškai pakanka ir slidinėjimo pagrindų įsisavinimui, ir galimybei pajusti šios veiklos žavesį (aišku, profesionalu netampa, bet…). Kuo jaunesnio amžiaus besimokantysis, tuo jam paprasčiausiai įveikti šį psichologinį barjerą bei išmokti technikos, tad nereikia baimintis vežtis vaiką kartu su savimi į kalnus.

Slidinėjimas atrodo baisus iki pirmo atsistojimo ant slidžių – tada jau paprasčiausiai nėra kur dingti. Neleiskite, jog nepagrįstos baimės atimtų vieną iš galimai smagiausių veiklų.

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *